Krikštas

Krikštas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai.
Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu. Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.
 
Kodėl žmogui reikia krikšto?
Kadaise mūsų protėviai panoro vieni tvarkytis, spręsti patys, kas yra gėris ir blogis. Jie nutraukė draugystės ir pasitikėjimo saitus su Dievu. Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas — gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus tikras Dievas ir tikras Žmogus panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Jėzus, būdams nekaltas, prisiėmė žmonijos
nuodėmes, už visus numirė ant kryžiaus. Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Nes priimdamas Krikštą, žmogus pritaria Dievo meilės apstybei, pasirodžiusiai per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Krikštydama žmones Bažnyčia tęsia Kristaus misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19—20).
 
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikius ir mažus vaikus krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori. Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.
Vaikai nuo 7 metų amžiaus turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas. Suaugusieji patys turėtų kreiptis į parapijos kleboną, kuris po asmeninio pokalbio nukreipia asmenį įsijungti į suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus, kurie vyksta Šakių parapijos namuose. Paprastai kursai kasmet prasideda rudenį ir trunka iki Velykų.
 
Krikšto tėvams būtina žinoti:
 - Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus.
 - Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą.
 - Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu.
 - Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį.
 - Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
 - Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose.
 - Jie turi stengtis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.
 
Dėl kūdikių, vaikų iki 18 metų amžiaus krikšto Griškabūdžio parapijoje kreipiamasi mažiausiai mėnesiui likus iki nustatytos krikšto datos arba telefonu, elektroniniu paštu arba gyvai zakristijoje ar klebonijoje.