Atgaila ir Sutaikinimas
Atgaila vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Priimdami šį sakramentą nuolat atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą. Taip pat sužeidžiama Bažnyčios dvasinė gerovė. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus. Per šį sakramentą atgailaujantys sutaikinami su bažnytine bendruomene, kurią sužalojo nusidėdami. Bažnyčia savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda atgailaujantiems atsiversti. Kristus galią atleisti nuodėmes pavedė apaštalams bei jų įpėdiniams. Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu visada išlieka atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas prisimenamas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs. Tam iš anksto reikia rūpestingai atlikti sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.
Kodėl tikinčiajam reikia priimti Atgailos sakramentą?
Po krikšto krikščionims nepavyksta likti ištikimiems Kristui, gyventi taip kaip Jis moko. Krikščionys neretai mąsto ir elgiasi prieš Evangeliją — renkasi nuodėmę. Nusidėti — tai išduoti Dievo ir artimo meilę. Nuodėmės pasirinkimas — tai gėrio iškraipymas. Pasirinkdami blogį atsiribojame nuo Dievo ir aplinkinių, veikiame be tikros meilės. Jei nedori veiksmai nuolat pasikartoja — jie tampa įpročiu ir mus pavergia. Švęsdami Susitaikymo sakramentą arba kitaip tariant eidami išpažintie leidžiame, kad mus paliestų tiesa, gydanti ir išlaisvinanti Dievo meilė. Taip atkuriame ryšį su Dievu ir artimu. Pats Kristus šiose apeigose mus apkabina ir išlaisvina, tvarsto žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui.
Kodėl išpažinties reikia eiti pas kunigą?
Jėzus Kristus siųsdamas savo Dvasią apaštalams leido tęsti Jo darbą: liudyti ir teikti Dievo gailestingumą. Apaštalai gautą nuodėmių atleidimo galią perdavė savo pagalbininkams ir įpėdiniams. Taip sakramentinė nuodėmių atleidimo galia per kunigystės šventimus lieka Bažnyčioje ir pasiekia tikinčiuosius. Kunigas — Kristaus darbo tęsėjas, Bažnyčios kaip Viešpaties įsteigtos, bet kartu
ir žmonių bendruomenės pasiuntinys. Per kunigą susitaikome su bendruomene, kurią net ir slaptomis savo nuodėmėmis esame įžeidę, atsiskyrę. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Kunigas ne tik išriša nusidėjusį žmogų iš nuodėmių, bet, turėdamas dvasinio gyvenimo ir vadovavimo bei tarnystės patirtį, pataria labiau atsiverti Evangelijai.
Kada reikia eiti išpažinties?
Išpažinties einame tada, kada padarome sunkią nuodėmę. Sunki nuodėmė — Dievo įsakymų nesilaikymas svarbiuose dalykuose, puikiai suprantant pasirinktą blogį ir laisvai pritariant nuodėmei.
Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį ar dar rečiau. Atgaila suteikia stiprybės priešintis blogiui, augina pasitikėjimą Dievo gailestingumu.
Bažnyčios įsakymas bent kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą. To nepakanka norint krikščionišką tikėjimą gilinti ir patirti nuostabių jo vaisių. Griškabūdžio bažnyčioje šis sakramentas yra švenčiamas prieš kiekvienas šv. Mišias ar asmeniškai iš anksto susitarus su kunigu.
