Jau lygiai dvidešimt metų nuo pirmosios mano kraujo donacijos 2005 m. lapkritį. Vaikystėje ne kartą teko lydėti mamą, kai ji eidavo duoti kraujo Kauno kraujo centre, tad vos mėnesiui prabėgus po aštuonioliktojo gimtadienio nusprendžiau pradėti ir savo donoro kelią.

Pirmą kartą davęs kraujo iškart pasijutau kitaip – tarsi lengvesnis ir kūnu, ir dvasia. Buvo gera suvokti, kad galbūt kažkam padėjau išgelbėti gyvybę ar bent sustiprinti sveikatą. Nuo to laiko stengiuosi duoti kraujo bent 3–4 kartus per metus. Šiuo metu mano sąskaitoje jau 43 neatlygintinos kraujo donacijos (ir dar 9 atlygintinos).

Kai bankrutavo Kauno kraujo centras, buvo liūdna – atrodė, kad neliko vietos, kur galėčiau tęsti šį gerą darbą. Todėl išgirdęs, kad Kauno klinikų kraujo centras kviečia savanorius neatlygintinai duoti kraujo, pajutau tikrą nušvitimą. Dar džiugesnė diena buvo ta, kai KKKC atvyko į Vilkaviškį paminėti Gyvybės dienos, švenčiamos paskutinį balandžio sekmadienį.

Nuo pirmojo karto užsimezgusi draugystė su KKKC per laiką tik stiprėjo. Atrodo, net „sergu“ už atvykstančius savanorius – jei tik aplinkybės leidžia, visada stengiuosi užbėgti pasidomėti, kaip sekasi, ar daug donorų atsiliepė į kvietimą. Nuolat raginu aplinkinius, draugus ir kolegas prisijungti prie šio gražaus ir kilnaus tikslo – padovanoti dalelę savęs tam, kam to gyvybiškai reikia.

Atvykęs darbuotis į Griškabūdį iškart pradėjau svajoti apie kraujo donorystės akciją ir čia. Labai džiaugiuosi, kad Kauno klinikų kraujo centras sutiko apsilankyti mūsų parapijoje. Su nekantrumu laukiu lapkričio 30 d. – I Advento sekmadienio. Nuoširdžiai tikiuosi, kad atsiras ne vienas ir ne du geros valios žmonės mūsų parapijoje, kurie atsilieps į šią gerumo akciją ir pasidalys dalele savęs, taip padėdami gelbėti gyvybes. Juk „gera daryti gera“, o „gyvybė – [visada] didžiausia vertybė!“