Šv. Mišių laikas nuo balandžio iki lapkričio mėn.

 

Pirmadieniais

Šv.Mišių nebūna.
 
Antradieniais
17.00 val.
Trečiadieniais
17.00 val.
Ketvirtadieniais
17.00 val.
Penktadieniais
9.00 val.
 
Šeštadieniais
10.00 arba 11.00 val.
 
Sekmadieniais
 
10.30 val.
 

Klebonija, Raštinė
 
Alyvų gt.2a, LT-71295
Griškabūdis Šakių sav.
Mob. +370 682 77710
raštinės tel. 8 345 41115.
El.paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  
klebono el.paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  
internetinės svetainės adresas : www.griskabudzioparapija.lt
 
 
Budėjimo laikas:
 
Pirmadieniais - laisva diena.
Antradieniais nuo 16 iki 18 val.
Trečiadieniais - Penktadieniais nuo 9.30 iki 12.00 val.
Šeštadieniais ir Sekmadieniais interesantus priimame tik bažnyčioje prieš ar po Šv.Mišių. 
 
 
 

Atlaidai 2017 m
 
Šv. Onos (didieji atlaidai) liepos 23 d. 
Šv. Mišios 9.00, 10.30 ir 12.00 val.
 
Bažnyčios titulo - Kristaus Atsimainymo  rugpjūčio 6 d. 
Šv. Mišios 10:30 val.
 
 

Barzdų parapijoje

 

 

Sekmadieniais Šv.Mišios
9.00 val.
 
 
Atlaidai 2017 m.
 
Šv. Jono Krikštytojo birželio 24 d.
šv. Mišios 12 val.
 
 
Bažnyčios titulo - Kristaus Karaliaus, lapkričio 20 d.
Šv. Mišios 12 val.
 
Gražiškių kapinių Koplyčioje
 
Artimiausios šv. Mišios 
rugsėjo 10 d., 12 val. 

Kalendorius

loader

Naujienų prenumerata

"Sakramentai skirti žmonėms šventinti,

Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui

garbinti" (SC, nr.59)

SAKRAMENTAI  yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai perduoti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus paženklina ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. Sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasirengę.

Bažnyčia teikia sakramentus kaip kunigiškoji bendruomenė, sudaryta iš gavusiųjų kunigystę Krikštu ir įšventintųjų Bažnyčios tarnų.

Šventoji Dvasia parengia tikinčiuosius sakramentams Dievo žodžiu ir tikėjimu, su kuriuo deramai pasirengusios širdys priima žodį. Tad sakramentai stiprina ir išreiškia tikėjimą.

Sakramentinio gyvenimo vaisiai tenka ir atskiram asmeniui, ir Bažnyčiai. Kiekvienam tikinčiajam toks vaisius yra gyvenimas Dievui Jėzuje Kristuje, o Bažnyčiai - didėjanti meilė ir stiprėjanti jos, liudytojos, pasiuntinybė.

(KBK, 1131 - 1134)

 

SAKRAMENTAI (lot. sacramentum - priesaika, įsipareigojimas), ritualiniai veiksmai, turintys suteikti Dievo malonę. Sakramentinis veikimas esąs būtinas ir automatiškas, priverčiantis dievybę suteikti malonę pačiu tam tikro kulto akto atlikimo faktu. Sakramentai yra paplitę visose religijose kaip apsivalymas, patepimas, religinės puotos, misterijos. Lotynų kalbos žodžio šaknis - sacr- reiškia „šventas" ir tai yra aplinka, skirta šventiems dalykams. Žodis consacrare reiškia vietos ar daikto pašventinimą, taip jį atskiriant nuo pasaulietiškos aplinkos. Krikščionių Rytų Bažnyčios (Justinas, apie 105-165 m.) perėmė iš misterijų ir patį sakramentų pavadinimą (gr. mysterion; rusų tainstvo - sakramentas). Vakarų Bažnyčioje lotynišką terminą sacramentum pirmasis pavartojęs Tertulianas (apie 160-220 m.) juo vadino Krikštą ir Religinę puotą, kuri vėliau tapo Komunijos (Eucharistijos) sakramentu. Vėliau sakramentais laikomi ne tik Krikštas ar Eucharistija, bet ir kiti Senojo ir Naujojo Testamento įvykiai: Išėjimas iš Egipto, Kristaus įsikūnijimas, Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Apskritai sakramentai yra mūsų pašventinimo pamatas (Jėzaus Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas), forma (sekdami Kristų vis labiau panašėjame į Jį) ir tikslas (amžinasis gyvenimas). Pirmieji Bažnyčios tėvai moko, kad sakramentas yra anapusinės tikrovės simbolis, aukštesnė dvasinė realybė. Vaizdžiai tariant, Kristus „apsireiškia" Eucharistijoje, todėl ir sakramentai suvokiami kaip Viešpaties šlovės ir dangiškosios liturgijos sudabartinimas. Anot Ignaco Antiochiečio (†117 m.), sakramentai yra Kristaus „imitacija", sekimas Jėzumi iš Nazareto, o šv. Kirilas Jeruzalietis ir pačią krikščionybę vadina Kristaus kančios ir prisikėlimo „imitavimu". Ankstyvojoje Bažnyčioje per Krikšto apeigas krikštijamasis prieš patį Krikštą nusimesdavo senuosius drabužius (imituojamas Kristaus išvilkimas iš drabužių prieš prikalant Jį ant kryžiaus), tris kartus panirdavo į vandenį (imituojamos trys Jėzaus dienos kape). Išnėrimas iš vandens suvokiamas lyg prisikėlimas naujam gyvenimui Kristuje. Tai reiškė sąmoningai išgyventą paslaptį. Šv. Augustino (354-430 m.) nuomone, sakramentai yra sutartiniai ženklai, vadinami šventaisiais ženklais signum sacra, nes jie žymi šventą realybę. Vėliau Fulbertas Šartrietis (†1028 m.) ir vyskupas Brunas (†1045 m.) mini tik du sakramentus - Krikštą ir Eucharistiją. Bernardas Klervietis (†1153 m.) mini dešimt sakramentų - tarp jų ir kojų plovimas Didįjį Ketvirtadienį, Trijų karalių šventės apeigos, pasaulietinių karalių konsekravimas. Kardinolas Pjeras Damiani (†1072 m.) buvo išvardijęs net dvylika sakramentų. Ilgainiui Katalikų Bažnyčioje nusistovi septyni sakramentai. Netylant teologinėms diskusijoms, susijusioms su sakramentų šventimu, buvo teigiama, kad Jie teikia pašvenčiamąją malonę. Sakramentai vis labiau suvokiami kaip būdas įveikti nuodėmę ir jos padarinius. Petro Lombardo „Sentencijų Knygoje" (XIII a.) sakramentai apibūdinami kaip „Dievo malonės ženklai". Šv. Tomas Akvinietis (†1274 m.) moko, kad sakramentai nėra malonės priežastis, o tik sąlyga, Dievo „instrumentas perteikti malonę", ir priklauso nuo Dievo veikimo. Realiai sakramentuose veikia pats Jėzus Kristus. Savo mokyme Jis teigia, kad sakramentą sudaro materija bei forma: materija - matomi dalykai ar daiktai (duona, vynas, vanduo), forma - tai, ką girdime (aukojimo žodžiai, išrišimo formulė ir panašiai). 1445 m. Florencijos susirinkimas, remdamasis šv. Tomo Akviniečio mokymu, nustatė ir patvirtino septynis Naujosios Sandoros sakramentus. Mokoma, kad sakramentai suteikia malonę, o visus septynis sakramentus sudaro materija (daiktai), forma (žodžiai) ir Bažnyčios įgaliotas asmuo, teikiantis sakramentą Bažnyčios intencija.

Religijotyros žodynas, psl. 336

A.Ramonas, Sakramentų teologija, psl. 36 - 45