Šiandien Jėzus kalba apie Dangaus karalystę. Nustembame, kad jis nepasakoja apie jos neįsivaizduojamą goržį, Tėvo šlovę, angelų, cherubinų, serafimų pulkus. Jo paaiškinimai kvepia žeme ir dvelkia mūsų tikrovės pažinimu. Jis ne tik palygina Dangų su grūdu ar garstyčios sėkla, Jis pats priima grūdo likimą ir - kad duotų gyvenimą kitiems - pats, kaip grūdas krenta į žemę numirti.

Palyginimai apie dangų mus moko kantrybės. Vos pasėjus grūdą, jau kitą diena juk nesvyruoja nuostabiai pribrendę grūdų varpos. Dangaus karalystė taip pat auga ir yra puoselėjama per šį žemiškąjį laiką. 

Dar vienas svarbus pastebėjimas. Esame ūkininkų kraštas. Pastarieji galėtų iki smulkmenų papasakoti, kaip reikia grudą užauginti. Bet vieno dalyko net ūkininkai negali kontroliuoti, net  jei viską pagal agronomo nuorodas vykdytų. Jie negali sukurti gyvybės tame grudo augime. 

Na, o kas jei ta dirva, kur Dievas beria savo sėklą esi TU? Taip taip Tu... Kaip norime valgyti saldžius Dievo artumo vaisius, nepažindami ir nesidomėdami pačiu Sėjėju. Dar blogiau, kai dirvoje neikas neauga ir labai daug metų. Ar tai reiškia, kad Dievas nesėja? Ne, žmogus šiandien gundomas laikyti save centru, net gi ir išganymo. Bet ir juos ištiks mirtis... Ar teks jiems išvysti Dievo grožybę danguje? ....